Apie meilę ir kitus demonus

1949 m., griaudami senovinį vienuolyną, kurio vietoje
turėjo iškilti penkių žvaigždučių viešbutis, vienoje kriptoje
darbininkai atranda keletą pabirų kaulų ir skaistaus vario spalvos
plaukus. Išskleisti ant aslos, jie buvo dvidešimt dviejų metrų ilgio...
Tikras faktas ar dar viena „Šimto metų vienatvės“ autoriaus lakios
vaizduotės išmonė? Nesvarbu, nes taip prasideda nepaprasta meilės
istorija XVIII a. Kartachenoje, Kolumbijos mieste. Vienintelė markizo de
Kasalduero duktė Sierva Marija de Todos los Ancheles, įkąsta šuns su
žvaigžde kaktoje, atsiduria Inkvizicijos kalėjime. Apkaltinta ryšiais su
šėtonu, nelaimingoji gyvens ten kartu su savo egzorcistu donu Kajetanu
Delaura, kol įsiliepsnos nežabota ir pragaištinga meilė...
Šiame romane „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994), kur tikrovė
persipina su legendomis, mistika susilieja su erotika, G. García
Márquezas praplečia savo išrastojo magiškojo realizmo ribas. Tai
romanas, trykštantis poezija. Tai metraščio stiliumi papasakoti tolimos
istorijos įvykiai, dar kartą patvirtinantys didžiojo Kolumbijos mitų
kūrėjo neginčijamą talentą.